Valdžios pasiryžimui mažinti biudžeto išlaidas surandama vis įdomesnių kontra-argumentų. Štai, kad ir šio straipsnio pabaiga:

Valdžiai derėtų atsisakyti naujų biudžeto mažinimų ir nuoširdžiai įsiklausyti į JAV prezidento B.Obamos neseniai Džordžtauno universitete pateiktą esminį argumentą, kodėl jo administracija nemažino valstybės išlaidų: „Jei kiekviena Amerikos šeima sumažins išlaidas, tai reikš, kad vis daugiau žmonių bus atleista iš darbo, o ekonomika risis žemyn. Todėl valstybė turėjo imtis iniciatyvos ir paskatinti leisti pinigus, kad atsirastų paklausa“.


Palikime Obamą ir jo diskusijas su Respublikonais JAV vidaus politikai, nes būtent jai ir buvo skirtas šis sakinys. Grįžkime prie esmės –biudžeto. Biudžeto įplaukos – pinigai, kuriuos valstybė surenka iš žmonių ir visų kitų mokesčių mokėtojų. Biudžeto išlaidos – tai, kur valdžia išleidžia mūsų surinktus pinigus. Valdžia pati nieko nekuria, tik perskirsto mūsų pinigus. Taigi, iš esmės, valdžia ir tegali išleisti tiek, kiek surinko iš mūsų.


Nesiveliant į teorinę diskusiją apie visuminę paklausą (agregate demand), kurios įžvalgas, matyt, galvoje ir turėjo Obama, ir cituojamo straipsnio autorius, reikia atsiminti, kad valdžios pajamos ir gyventojų pajamos yra susiję dalykai. Kuomet valdžia didina išlaidas, ji tai daro gyventojų pinigų sąskaita. Tuo tarpu verslui ar prekių gamintojams iš esmės nėra svarbu, kas perka jų prekes – valdžia ar gyventojai. Todėl ir kalbos, kad valdžia turėtų stimuliuoti paklausą leisdama mokesčių mokėtojų pinigus, yra ne kas kita, kaip leisti mokesčių mokėtojų pinigus.


Be abejo, atkaklesni ne savo pinigų leidimo šalininkai sakys, kad toks požiūris yra per primityvus, ir, kad valdžia, norėdama stimuliuoti paklausą, gali skolintis, ir, neva, leisti ne mokesčių mokėtojų, bet pasiskolintus pinigus. Bet, jei atsiminsime, kad valdžios pinigai yra iš žmonių paimti pinigai, tuomet tampa aišku, kad tokias paskolas turės atiduoti ne kas kitas, o mokesčių mokėtojai.


Vis dėlto, jei paklausą stimuliuoti ir ekonomiką gelbėti norima skolintais pinigais, tuomet siūlau priimti žymiai paprastesnį ir lengviau įgyvendinamą planą – kiekvienam Lietuvos piliečiui po kreditinę kortelę su 5000 Lt kreditu. Jei suaugusiųjų Lietuvoje yra apie 2 mln., galėtume tai pavadinti „10 milijardų litų finansine injekcija“ ar dar kaip kitaip. Prisipažinkite, skamba neblogai, ar ne?

Patiko (0)

Rodyk draugams