Jei ES žemės ūkis jums asocijuojasi su perprodukcija,
subsidijomis ir sviesto kalnais, prie sąrašo galite
pridėti dar ir terorizmą.

Būtent terorizmu, o ne kaip kitaip, galima pavadinti Languedoc
regiono vyndarius, kurie, pagaliau be pagražinimų ir retorikos, išsakė savo
reikalavimus: pakelkite vyno kainas, arba „liesis kraujas“. Nuo žodžių netrukta
pereiti ir prie darbų: užpuldinėjami vyną vežantys sunkvežimiai, nedidelio
galingumo sprogstamaisiais užtaisais atakuotos parduotuvės pardavinėjančios
atvežtinį vyną.

Problema yra sena ir labai elementari: perprodukcija ir
pasaulinė konkurencija mažina vyno kainas, tad brangiems bei rinkos poreikių
netenkinantiems prancūzams reikia arba prisitaikyti prie rinkos arba iš jos
pasitraukti. Deja, ilgametis Europos vyriausybių nuolaidžiavimas sukūrė
pavojingą, politiškai įtakingą darinį. Ši interesų grupė suprato, kad sėkmingai
gyvuoti galima ne gaminant tai, ko nori kiti (kaip tai daro absoliuti piliečių
dauguma), o šantažuojant visuomenę streikais, kelių blokadomis ir, galiausiai,
terorizmu.

Europos žemės ūkio politika visų pakraipų ekonomistų
yra tiek kartų pagrįstai kritikuota, kad jos ilgaamžiškumas ir gyvybingumas
paaiškinamas tik politinės valios trūkumu, merkantilizmo idėjomis, ir kai kurių
šalių patirtimis pan-kontinentiniuose karuose. Žemės ūkio išskyrimas virš kitų
gamybos sektorių yra netinkama ekonominė politika. Kol pusė ES biudžeto bus
skiriama paneigti elementariems ekonomikos dėsniams, tol ES šūkiai „tapti
konkurencingiausia ekonomika pasaulyje“ pasmerkti panašiam likimui kaip TSRS
planai „pasivyti ir aplenkti Ameriką”.

Rodyk draugams